Dr. Laura Juchnevič: rinkdamasi knygą, vadovaujuosi bibliotekininko nuojauta

Knygų pasaulyje ieško įvairovės; kad ir kur būtų, stengiasi greta turėti geros literatūros, kuri turtintų tiek darbe, tiek poilsiaujant; atsargiai žvelgia į plačiai išreklamuotas knygas ir bestselerius. Taip save kaip skaitytoją apibūdina Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė, Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos direktorė dr. Laura Juchnevič. 

„Labai tiksliai žinau, kurie literatūros žanrai man patinka, o kurie ne, tačiau pasidomiu naujausiais leidiniais, aktualijomis. Jeigu pradedu skaityti knygą, visuomet ją pabaigiu, be to, stengiuosi nedaryti išankstinių apibendrinimų“, – tikino bibliotekos vadovė ir pridūrė ne visada galinti atskirti, kada skaito dėl savęs, savo malonumui, laisvalaikiu, o kada pasirenka su darbu, mokslu ar profesija susijusią literatūrą. Kelias valandas per dieną skaitymui skirianti pašnekovė akcentuoja literatūrą esant neatsiejama kasdienybės dalimi. 

Interviu su dr. L. Juchnevič pradedame straipsnių ciklą, kuriame Lietuvos bibliotekininkų draugijos tarybos narės pasidalys knygų rekomendacijomis ir skaitymo įpročiais. 

– Kokias knygas rinkotės pastaruoju metu?  

– Atrodytų, vasara toks metas, kai galėtum skaityti vien savo malonumui. Vis dėlto tiek pavasarį, tiek vasarą dažniau prisiliesdavau prie mokslo populiarinimo literatūros – to, kas susiję su mano darbais. Nemažai dėmesio skyriau medijų ir informacinio raštingumo temai, bendram sociokultūriniam kontekstui. Skaičiau Tomo Hiulano Erikseno knygą „Ekrano laikai. Kaip išmanusis telefonas pakeitė pasaulį“, kuri naudinga norint suvokti technologijų įtaką žmonių socialiniam gyvenimui ir komunikacijai. Taip pat skyriau laiko Manto Martišiaus knygai „Atsargiai – propaganda“. Ši knyga leidžia ne tik tobulėti profesine prasme, bet ir suprasti, kaip veikia tam tikri propagandos modeliai. Taip pat skaičiau grožinę literatūrą. Man patinka distopinio žanro literatūra – fantastiniai futuristiniai pasakojimai apie ateities pasaulį, paveiktą technologijų, žmogaus sukeltų katastrofų, pasikeitusių socialinių ryšių ir gyvenamosios aplinkos. Labai džiaugiuosi, kad šiemet lietuvių kalba jau galiu skaityti Franko Herberto „Kopos“ serijos ketvirtą knygą „Kopos Dievas Imperatorius“ ir penktą knygą „Kopos eretikai“. Abiejų labai laukiau ir planavau skaityti laisvu metu. Man tai – šventė. 

– Kokie Jūsų skaitymo įpročiai? 

– Labai prasti. Dažniausiai tiek būdama namie, tiek keliaudama skaitau knygas vakarais ar naktimis. Žinoma, tai kenkia akims. Apskritai visada stengiuosi prie savęs turėti knygą, net jeigu dėl intensyvios dienotvarkės jos ir neatsiverčiu. Žinojimas, kad šalia yra leidinys, kurį bet kada galiu paimti į rankas, man labai svarbus. Šiuo metu gyvenu prie jūros, todėl vasaros metu galiu skaityti paplūdimyje – tai patogu, nes Smiltynėje dažnai nėra mobiliojo ryšio, o išmaniojo ekranas, šviečiant saulei, praktiškai neįžiūrimas. 

– Kaip renkatės knygas? 

– Vadovaujuosi bibliotekininko nuojauta. Stengiuosi pasirinkti naujas, aktualias knygas, skaityti tai, kas būtų naudinga tiek darbe, tiek poilsiaujant ar man asmeniškai. Atsargiai žiūriu į reklamas, kai dar neišėjusi ar vos pasirodžiusi knyga jau vadinama bestseleriu. Vienas didžiausių mano nusivylimų – knygą visi įvardija verta dėmesio, o aš negaliu suprasti, kuo ji tokia ypatinga. Vis dėlto džiugu, kad šiais metais projekto „Vasara su knyga“ viena iš užduočių buvo perskaityti knygą, kurią skaito visi, o tu – ne. Reikia ir save kartais išmėginti, pažiūrėti, gal tas bestseleris iš tiesų geras kūrinys ir visos tos liaupsės ar reklamos teisingos. 

Labai tiksliai žinau, kurie literatūros žanrai man patinka, o kurie ne, tačiau pasidomiu naujausiais leidiniais, aktualijomis. Jeigu pradedu skaityti knygą, visuomet ją pabaigiu, be to, stengiuosi nedaryti išankstinių apibendrinimų. 

– Kiek laiko skiriate literatūrai? 

– Manau, kelias valandas per dieną, bet tiksliai pasakyti sunku, turint galvoje, koks didžiulis informacijos srautas mus supa ir koks didelis medijų pasirinkimas, kai vienu metu galima derinti skaitymą, klausymą ir žiūrėjimą, egzistuoja. Kartais nelengva atskirti, kada skaitau laisvalaikiu, o kada literatūra susijusi su darbu ar mokslu. Su malonumu galiu panirti, pavyzdžiui, į T. H. Erikseno „Ekrano laikus“, mokslo populiarinimo knygą, bet sykiu darbo reikalais gilintis į grožinį kūrinį, nes galbūt reikia apie jį susidaryti nuomonę ar jis padės geriau pasiruošti renginiui. 

– Kokią pastaraisiais metais perskaitytą knygą rekomenduotumėte kolegoms bibliotekininkams? Kodėl? 

– Dar kartą planuoju skaityti XIV a. italų rašytojo Giovanni Boccaccio trumpųjų istorijų rinkinį „Dekameronas“ arba „Žmogiškoji komedija“. Tai padaryti paskatino pagal šį kūrinį sukurtas „Netflix“ serialas. Nors knyga parašyta po 1348 m. maro epidemijos, savo aktualumo nepraranda ir šiandien, XXI a., nes autorius išryškina žmogaus silpnybes ir stiprybes, tuštybę ir vertybes, mūsų įvairiapusiškumą ir trapumą. Kontrastai bei susidūrimas su iš pirmo žvilgsnio paprastais ir akivaizdžiais dalykais, pavyzdžiui, žmogaus laikinumu, išryškėja neapibrėžtais laikais, per pandemiją.  

O bibliotekininkams rekomenduoju pasidomėti lietuvių rašytojų kūriniais. Vienas tokių, pastaruoju metu perskaitytų, kuriame, beje, minimi ir bibliotekininkai, – Tomo Vaisetos „Ch.“. Knyga susideda iš labai daug sluoksnių, tikriausiai kiekvienas skaitytojas joje ras ir iššifruos sau aktualią temą.  

Ačiū už pokalbį. 

Parengė Lietuvos bibliotekininkų draugija