Monika Balsevičienė: „Bibliotekininkai atlieka daugybę darbų, svarbių visuomenės gyvenimo kokybei gerinti ir raštingumui ugdyti“

Kviečiame artimiau susipažinti su LBD Tarybos nare Monika Balsevičiene.

„Dirbu Kultūros vadybos skyriaus vadove Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje. Šiame lauke atsidūriau atsitiktinai, tiesiog radau man pagal specialybę tikusį ir sudominusį darbo skelbimą komunikacijos srityje. Bibliotekoje esu jau daugiau kaip devynerius metus, per kuriuos kelis kartus keitėsi mano pareigos, augo darbų ir atsakomybių skaičius. O tuo pačiu – sėkmingų projektų, sutiktų puikių žmonių bei įgyvendintų mažų svajonių skaičius. Tiesa, visada juokaudama mėgstu paminėti ir lemties momentą: jau pradėjusi dirbti bibliotekoje sužinojau, kad vienu metu viename jos padalinių yra dirbusi ir mano mama.

Man svarbus atrodo bibliotekininko profesijos prestižo ir įvaizdžio klausimas. Jau daug metų kalbama apie tai, kad biblioteka nebėra vien knygos, kad bibliotekininkės darbo metu neskaito ir nemezga, kad biblioteka nėra vien tylos vieta, kur sulauksi to pikto „šššš!“, tačiau kasdienybėje, kam nors papasakojusi, kur dirbu, pastebiu, kad daugybė stereotipų vis dar yra gyvi. Manau, kad juos griauti turime pirmiausia kiekvienas savo darbu ir pavyzdžiu, turime didžiuotis tuo, kad esame būtent bibliotekų sektoriaus atstovai, nes atliekame daugybę darbų, svarbių visuomenės gyvenimo kokybei gerinti ir raštingumui ugdyti. Esu įsitikinusi, kad apie save turime kalbėti garsiai ir drąsiai. Tokius tikslus sau keliu ir savo bibliotekoje, ir LBD Taryboje.

Laisvalaikiu labai mėgstu vaikščioti tiek mieste, tiek ir gamtoje. Jei tik turiu galimybę, ištrūkstu trumpesniam ar ilgesniam pasivaikščiojimui. Esu didelė Kauno modernizmo architektūros fanė, tad Žaliakalnis yra mano vienas mylimiausių maršrutų. Taip pat stengiuosi užsukti į muziejus, kultūros renginius, atrasti dar nematytas vietas. Žinoma, mėgstu ir skaityti, norėčiau tam skirti daugiau laiko.

Laisvalaikiu renkuosi grožinę literatūrą. Per pastaruosius keletą metų labiausiai man įstrigusios knygos yra Ayn Rand „Šaltinis“, Ursulos Parrott „Buvusi žmona“, Kazuo Ishiguro „Neleisk man išeiti“, Kotrynos Zylės „Mylimi kaulai“. Tiesa, skaityti dažnai reikia ir darbo reikalais, jei renginių metu pati kalbinu į biblioteką atvykstančius autorius. Čia diapazonas kur kas platesnis, tenka ir su dalykine literatūra ar net vaikų knygomis susipažinti. Iš labiausiai įsiminusių „darbinių“ knygų – Mariaus Buroko eilėraščių rinkinys „Seismografas“ ir Viktorijos Vitkauskaitės knyga „Namai ir likimai. 10 tarpukario Kauno istorijų“ (absoliučiai nuostabi, nuoširdžiai rekomenduoju).“